Žmogaus prigimtis

Tikroji žmogaus prigimtis ir esminės jo savybės visada buvo svarbiausios religijos, filosofijos, medicinos ir psichologijos temos. Ar žmogiškosios būtybės iš prigimties yra blogos? Ar jų veiksmus kontroliuoja instinktai? Ar vyrai ir moterys yra tiesiog organų ir audinių dariniai, ar juose yra nuo kūno nepriklausanti siela?

Bahajų raštuose paaiškinama, kad „žmogus tikrai yra dvasinė būtybė ir tik gyvendamas dvasingai jis tampa iš tiesų laimingas. Šis dvasinis siekimas ir suvokimas būdingas visiems…“

Dvasinių savybių ugdymas yra svarbiausias žmogaus prigimties aspektas. Kaip ir ankstesniųjų religijų įkūrėjai, Bahá’u’lláh moko, kad žmogiškosios būtybės yra sukurtos pagal Dievo atvaizdą.

Savyje jos gali rasti ir puoselėti visas Dievui būdingas savybes, pavyzdžiui, meilę, teisingumą ir gailestingumą. Bahá’u’lláh apibūdina kiekvieną žmogiškąją būtybę kaip „kasyklą, kurioje pilna neįkainojamų perlų“.

Individai gali ugdyti savo asmenines savybes ir gebėjimus tiek savo pačių pastangomis, tiek lavinami fiziniu, intelektualiniu ir religiniu aspektu.

Laikyk žmogų kasykla,kurioje pilna neįkainojamų perlų. Tik švietimas tegali atskleisti tas brangenybes ir suteikti naudos žmonijai.

Bahá’u’lláh

Dvi žmogaus prigimtys

Asmens „tikrasis Aš“ yra priešinamas „žemesniajam Aš“. Anot bahajų raštų, tas „žemesnysis Aš“ vyrauja, kai nepaisoma dvasinio ugdymo. Jį sudaro potraukiai ir paskatos, kurios stiprina savanaudiškumą, godumą, pavydą, žiaurumą ir kitas neigiamas savybes. Jei žmogų valdo žemesnioji prigimtis, jis tampa nelaisvas ir vergauja savo emocijoms bei aistroms. Dvasiniai impulsai padeda individui susitelkti ties „tikruoju Aš“ ir vystytis pagal aukštesniosios prigimties normas. Vis dėlto bahajų raštai aiškiai pripažįsta, kad turi būti išlaikoma pusiausvyra patenkinant tokias fizines individo reikmes kaip maistas, poilsis, jėgų atgavimas ir seksualumas.

Žmogaus siela

Anot Bahá’u’lláh, siela yra tikroji kiekvienos žmogiškosios būtybės vidinė realybė. Ji yra tai, kas atskiria žmogų nuo kitų kūrinijos formų. Vis dėlto siela išlieka paslaptimi. Ji yra „…Dievo ženklas, dangiškas perlas, kurios realybės nepajėgia suvokti nė patys mokyčiausi žmonės ir kurios paslapties joks protas, kad ir pats skvarbiausias, negali tikėtis kada nors atskleisti“.

Nors sielos prigimties neįmanoma iki galo suvokti, kai kurios jos savybės yra apibūdintos bahajų raštuose.

Siela yra nemirtinga. Kūnui mirus ji toliau vystosi, „kol pasiekia Dievo akivaizdą būdama tokios būsenos ir padėties, kokios nebegali pakeisti nei amžių eiga, nei šio pasaulio pokyčiai ir galimybės… Ji apreikš Dievo ženklus ir Jo požymius“.

Žmogaus siela gali būti palyginta su sėkla, kuri sudygsta, išleidžia daigą ir galiausiai išauga į didelį medį, kuris slypėjo toje sėkloje. Taip pat ir siela ugdo savo individualumą, atskleisdama paslėptas dorybes. Tai darydama ji naudojasi jai Dievo suteiktais gebėjimais mylėti ir atpažinti tiesą, ugdyti valią ir priimti sprendimus.

Siela, protas ir kūnas

Bahajų raštuose yra paaiškinta, kad gyvendama žemėje siela vystosi, padedama proto ir kūno.

Protas yra „tiltas tarp sielos ir kūno“. Siela išreiškia save per protą, padėdama mums racionaliai mąstyti, išrasti naujus dalykus ir suvokti procesus. Protas mums padeda atpažinti Dievą, kūriniją ir savo pačių tikrąją esmę.

Tačiau Bahá’u’lláh sako, kad siela yra nepriklausoma nuo proto ar kūno būsenos:

Tu žinok, kad žmogaus siela yra išaukštinta ir nepriklausoma nuo kūno ar proto negalavimų. Jeigu sergąs žmogus rodo silpnumo ženklus, taip yra dėl kliūčių, esančių tarp jo sielos ir kūno, nes pati siela išlieka nepaveikta jokių kūno negalavimų. Paimkime į lempos šviesą. Nors išoriniai veiksniai gali paveikti jos spindesį, pati lempa šviečia su nesilpstančia galia. Panašiai kiekvienas negalavimas, apėmęs žmogaus kūną, yra kliūtis, neleidžianti sielai apsireikšti visa savo turima galia ir jėga. Tačiau kai ji palieka kūną, tada ji pasiekia tokias aukštumas ir tampa tokia galinga, kad jai neprilygsta jokia žemiška galia. Kiekviena tyra, kiekviena tobula ir šventa siela bus apdovanota milžiniška galia ir begaliniu džiaugsmu.

Dvasios lygmenys

Kūrinijos pasaulyje yra įvairūs dvasios lygmenys. Todėl augalų dvasia pasireiškia augimo galia, o gyvūnų dvasia turi ne tik galią augti, bet ir pojūčius.

Žmogaus dvasia turi ne tik šias galias, ji yra išskirtinė, nes turi protingą sielą. Ji pastebi gamtos dėsnius, juos tiria ir panaudoja visų labui. Kitaip nei gyvūnai, žmonės turi laisvą valią. Pavyzdžiui, jie gali būti teisingi arba neteisingi, persivalgyti arba gyventi dienų dienas be maisto. Jie gali pasirinkti būti linksmi arba ramūs. Žmonės gali pasinaudoti laisva valia, kad priimtų sprendimus, nepriklausomai nuo instinktų ir kitų paskatų.

Vadinasi, kiekviena gyvybės forma apima žemesniąsias. Kaip gyvūnijos pasaulis apima augalų pasaulio dvasią, taip žmonės turi gyvūnų pojūčius ir instinktus. Tačiau kiekvienu atveju žemesnioji karalystė nesugeba suvokti aukštesniosios. Pavyzdžiui, augalas negali suvokti gyvūnijos pasaulio, o žmonės negali iki galo suvokti aukštesniųjų dvasios lygmenų, tokių kaip dieviška dvasia.