Gyvenimas po mirties

Bahá’u’lláh moko, kad po kūno mirties žmogaus siela gyvena toliau. Kai ji palieka kūną, įžengia į pasaulį, kuriame nėra erdvės ir laiko ribų. Siela yra kaip paukštis, paleistas iš sulaužyto narvo. Kai žmogus miršta, jo mylimieji dažnai pajunta skausmingą praradimą, bet mirusiojo sielai tai yra naujos kelionės pradžia, naujas vystymosi etapas – įžengimas į naują egzistencijos formą.

Kaip kūdikis įsčiose

Bahajų raštai palygina sielos gyvenimą kūne su dar negimusio kūdikio gyvenimu motinos įsčiose. Čia galima įžvelgti keletą paralelių.

• Dar negimęs kūdikis negali įsivaizduoti plataus pasaulio, esančio už įsčių ribų. Taip pat ir mes negalime įsivaizduoti kito pasaulio. Bahá’u’lláh rašo: „Pasaulis anapus taip skiriasi nuo šio pasaulio, kaip ir šis pasaulis skiriasi nuo motinos įsčiose tebesančio kūdikio pasaulio.“
  
• Kaip gimęs vaikas palieka ribotą pasaulį, taip ir žmogui mirus, jo siela įžengia į dvasinį pasaulį, kuriame nėra fizinių apribojimų. Įsčiose vaiko kūnas lavina visus gebėjimus, kurių jam prireiks, kad išgyventų šiame pasaulyje: atsiranda akys ir ausys, rankos ir pėdos, ir t. t. Tačiau daugelio kūno dalių atsiradimo priežastis paaiškėja tik po gimimo; įsčiose jos nereikalingos.
  
  Bahajų raštuose paaiškinama, kad fizinio gyvenimo metu žmonėms yra svarbu vystyti dvasines galias tam, kad jie galėtų „matyti“ ir „vaikščioti“ dvasiniame pasaulyje. Po kūno mirties siela suvoks tokių dvasinių savybių kaip tikėjimas, džiaugsmas ir meilė ugdymo svarbą. Augimo įsčiose trūkumai virsta fizine negalia šiame pasaulyje. Taip pat ir dvasinio augimo nebuvimas mūsų žemiško gyvenimo metu pasireikš trūkumais kitame pasaulyje.
  
• Vaikas įsčiose yra labai arti išorinio pasaulio, nors nežino apie jį ir jo nesuvokia. Pavyzdžiui, kūdikis gali girdėti muziką ir jausti motinos prisilietimą, kai ji glosto savo pilvą. Panašiai ir mes gyvename ne vien materialiame pasaulyje, bet esame apsupti dvasinio pasaulio ir jaučiame jo įtaką, nesugebėdami tiesiogiai jo suvokti.
  
• Nauja gyvybė įsčiose vystosi palaipsniui nuo apvaisinto kiaušinėlio iki visiškai išsivysčiusio kūdikio, pasiruošusio gimti. Bahá’u’lláh paaiškina, kad panašiai ir žmogus pereina įvairias vystymosi stadijas žemiškajame gyvenime. Po kūno mirties šis vystymasis tęsiasi toliau – žmogaus siela toliau tobulėja „Dievo pasauliuose“, kurių yra „nesuskaičiuojama daugybė ir kurie neaprėpiami savo apimtimi“.
  
• Vis dėlto yra skirtumų tarp vystymosi įsčiose ir vystymosi po gimimo. Dar negimęs kūdikis auga iš esmės ir negali priimti sprendimų dėl savo fizinio augimo. Gimęs jis gali išmokti daryti įtaką tiek savo fiziniam, tiek dvasiniam vystymuisi ir palaipsniui tampa atsakingas už šiuos procesus.

Išsivaduok iš šio pasaulio pančių ir paleisk savo sielą iš savosios nelaisvės. Nepraleisk progos, nes daugiau jos tau nebepasitaikys.

Bahá’u’lláh

Sielos nemirtingumas

Tikėjimas nenutrūkstamu sielos egzistavimu po mirties yra daugelio teorijų objektas, amžių amžiais kėlęs daug nesutarimų. Bahajų raštuose paaiškinama, kad žmogaus kūnas, kaip visi materialūs dalykai, susideda iš materialių elementų, o visi tokio pobūdžio daiktai linkę natūraliai suirti, gyvieji – numirti. Bahajų raštuose toliau paaiškinama:

Kitaip yra su siela. Siela nėra elementų derinys, jos nesudaro daugybė atomų, ji yra iš vienos nedalomos medžiagos ir todėl yra amžina. Ji visiškai nepaklūsta fizinės kūrinijos tvarkai, ji yra nemirtinga!

Abdu’l-Bahá, „Paryžiaus pokalbiai“, p. 72.