Kuo tiki bahajai | ’Abdu’l-Bahá – Sandoros Centras
’Abdu’l-Bahá raštai
‘Abdu’l-Baha Raštai ir kalbos – tai daugiau nei pusę amžiaus trukusio turiningo darbo vaisius. ‘Abdu’l-Bahá nebuvo pranašas ir niekada neteigė gavęs tiesioginį apreiškimą iš Dievo. Tačiau būdamas Bahá’u’lláh Sandoros su Jo sekėjais Centru ir paskirtuoju Bahajų Apreiškimo aiškintoju, ‘Abdu’l-Bahá Savo Raštais tiek interpretuoja, tiek sudaro bahajų Šventųjų Raštų dalį.
Jo milžinišką sukauptų raštų kiekį iki šiol išleistuose tomuose sudaro asmeninė korespondencija, bendro pobūdžio laiškai, konkrečių temų aiškinimai, knygos, maldos, eilėraščiai, viešos kalbos ir įrašyti pokalbiai. Visi, kurie bendravo su ‘Abdu’l-Bahá, pripažino Jį kaip išskirtinio būdo ir iškalbos pavyzdį.
Keletas ištraukų iš ’Abdu’l-Bahá raštų
Iškylančios pasaulinės civilizacijos vizija
Bahá’u’lláh numatyta žmonijos vienybė reiškia sukurti pasaulinę federaciją, kurioje glaudžiai visam laikui susivienys visos nacijos, rasės, tikėjimai ir klasės, ir būtinai bus visiškai apsaugotas kiekvienos šalies narės autonomiškumas ir asmenų laisvė bei iniciatyva…
Bus sukurtas visą planetą apimantis komunikacijos mechanizmas be nacionalinių kliūčių ir apribojimų ir jis veiks nuostabiai greitai bei visiškai darniai… Bus sukurta pasaulinė kalba arba pasirinkta iš egzistuojančių kalbų, jos bus mokoma visų federacijai priklausančių valstybių mokyklose šalia gimtosios kalbos.
„Pasaulinės civilizacijos iškilimas“, 1936 m.
Džiaugsmas
Džiaugsmas suteikia mums sparnus! Kai džiaugiamės, mūsų jėgos tampa gyvybingesnės, protas – gilesnis ir supratimas nebe toks užtemęs. Mes lengviau gebame įveikti pasaulietinius sunkumus ir atrasti sritį, kurioje galime būti naudingi.
„Paryžiaus pokalbiai“, p. 87
Laisvė
Tikroji laisvė – kai išsilaisvinama iš egocentrizmo kalėjimo, nes egocentrizmas yra baisus kalėjimas. Išsilaisvinus jau niekada nebetampama kaliniu… Žmoniją užklumpantys sunkumai kartais apriboja sąmonę. Tai tikrasis kalėjimas. Išsilaisvinama, kai valia tampa durimis, pro kurias ateina dvasinis sutvirtinimas.
„Divine Philosophy“, p. 21
Maldos: sunkumai ir išbandymai
Jis yra Gailiaširdis, Maloningiausiasis!
O Dieve, mano Dieve! Tu matai mane, Tu pažįsti mane. Tu esi mano Prieglobstis ir mano Išsigelbėjimas. Nieko aš neieškojau ir nieko neieškosiu –tik Tavęs; nėjau ir neisiu jokiu kitu tik Tavo meilės keliu. Tamsioje nusivylimo naktyje mano akys, su tikėjimu ir viltimi, nukreiptos į Tavo begalinės malonės rytą, auštan mano nuliūdusi siela atgyja ir sustiprėja prisiminusi Tavo grožį ir tobulybę. Tas, kuriam padeda Tavo gailestingumo malonė, nors jis tebūtų lašelis, pavirs bekraščiu vandenynu, o mažiausia dalelė, kuriai padeda Tavo meilingas gerumas, švytės kaip spindinduliuojanti žvaigždė.
Priglausk Tavo Prieglobstyje, o tyrumo Dvasia, Tu, Kuris esi Maloningiausiasis Teikėjas, šį sužavėtą ir įkvėptą Tavo tarną. Padėk jam šiame žemiškame pasaulyje išlikti tvirtam ir nepajudinamam Tavo meilėje ir pasirūpink, kad šis paukštis sulaužytu sparnu rastų išsigelbėjimą ir prieglobstį Tavo dieviškame lizde, susuktame dangiškame medyje.
„Bahajų maldos“, p. 30
Bet kas gali būti laimingas, kai jaučiasi patogiai, yra ramus, sveikas, sėkmingas, jaučia malonumą ir džiaugsmą; bet jei jis bus laimingas ir patenkintas, kai užklups rūpesčiai, sunkumai ir kankins liga, tai bus didžiadvasiškumo įrodymas.
„Baha'i World Faith“, p. 363