Likimas ir laisva valia

Dvi likimo rūšys

Bahajų raštai skiria dvi likimo rūšis: neišvengiamą (apspręstą) ir išvengiamą (sąlyginę).
Pavyzdžiui, neišvengiamas žvakės likimas yra tai, kad palaipsniui visas jos vaškas bus sunaudotas ir šviesa galiausiai užges. Bet įmanoma apsaugoti žvakę nuo atsitiktinio vėjo gūsio; galima apsaugoti, kad ji neužgestų per anksti. Pasak bahajų mokymo, išvengiamam likimui įtakos gali turėti tiek apgalvoti veiksmai, tiek malda.

Apsisprendimas ar lemtis?

Žmogaus gyvenime yra daug aspektų, kurių jis, be abejo, negali kontroliuoti dėl to, kad juos sukelia kiti žmonės arba kad jie yra natūralios įvykių eigos dalis, pavyzdžiui, žiemos pradžia, mirties neišvengiamumas, audros kilimas ir t. t. Tačiau taip pat yra aišku, kad individas gali įvairiai reaguoti į savo gyvenimo įvykius arba savo veiksmais sukelti tam tikras aplinkybes. Bahajų mokymas skatina mus pasitikėti teisingo ir mylinčio Dievo palankumu, nepaisant išorinių įvykių, ir stengtis visais savo veiksmais rodyti sąžiningo, pakantaus ir aukštų tikslų gyvenimo pavyzdį.

Mistinis pasakojimas apie vieną iš kančios reikšmių

Kartą gyveno įsimylėjėlis, kuris ilgus metus dūsavo atskirtas nuo mylimosios deginamas nutolimo liepsnos. Jo valdomoje meilės širdyje nebuvo vietos kantrybei, o jo kūną nuvargino dvasia; gyvenimas jam atrodė lyg pasityčiojimas, ir laikas alino.

Pagaliau jo ilgesio medis davė nevilties vaisių, ir jo vilties ugnis virto pelenais. Tuomet vieną naktį jam pritrūko jėgų gyventi, ir jis išėjo iš savo namų ir pasuko į turgaus aikštę. Staiga jį ėmė sekti sargybinis. Jis leidosi bėgti, o sargybinis bėgo įkandin jo; tada prisijungė dar vienas sargybinis ir užtvėrė pavargėliui visus praėjimus. O nelaimingasis šaukė iš visų jėgų ir puldinėjo į visas puses dejuodamas: “Tikrai šis sargybinis yra … mano mirties angelas, taip uoliai persekiojantis mane; o gal jis yra žmonių tironas, trokštantis man pakenkti.” Kojos nešė jį tolyn, viena kraujavo, perverta meilės strėle, o jo širdis verkė. Tada jis pribėgo sodo sieną ir su neapsakomu skausmu užkopė ant jos, nes siena pasitaikė labai aukšta; ir nepaisydamas pavojaus savo gyvybei jis nušoko į sodą.

Ir čia jis pamatė savo mylimąją su žibintu rankoje, beieškančią pamesto žiedo. Visa širdimi atsidavęs mylintysis pažvelgė į savo dievinamą mylimąją, giliai atsikvėpė ir pakėlė rankas šaukdamas: “O Dieve! Tebūnie Tavo šlovė sargybiniui, duok jam turtingą ir ilgą gyvenimą. Nes tas sargybinis buvo Gabrielius, rodęs kelią šiam vargšui…, suteikęs šiam vargšui gyvybę !”

Tikrai jo žodžiai buvo teisingi, nes jis rado daug paslaptingos tiesos tariamoje sargybinio tironijoje ir pamatė, kiek daug gailestingumo slėpėsi už tos uždangos. Sargybinio rūstybė nuvedė tą, kuris troško meilės dykumoje, prie jo mylimosios jūros ir uždegė tamsioje nebūties naktyje sąjungos šviesą. Jis atvedė tą, kuris buvo tolumoje, į artumo sodą, atvedė sergančią sielą pas širdies gydytoją.

Bahá’u’lláh