’Abdu’l-Bahá – Sandoros Centras

‘Abdu’l-Bahá buvo Bahá’u’lláh sūnus ir tobulas Bahajų tikėjimo dvasios bei mokymų pavyzdys. Jis, socialinio teisingumo šalininkas ir tarptautinės taikos ambasadorius, paskyrė savo gyvenimą skleisti Tėvo įkurtam tikėjimui ir idealams.

‘Abdu’l-Bahá, kaip dvasinio vadovo, autoriteringo raštų aiškintojo ir sektino pavyzdžio, vaidmuo yra unikalus visoje religijos istorijoje. Bahá’u’lláh savo sūnų vadino savo Sandoros Centru, o rašytiniame testamente paskyrė ‘Abdu’l-Bahá savo įpėdiniu ir taip užtikrino tikėjimo vienybę jam mirus.

‘Abdu’l-Bahá, kurio vardas reiškia „Bahá tarnas“, gimė Teherane, Persijoje, 1844 m. gegužės 22 dienos vidurnaktį. Tą pačią dieną Báb‘as paskelbė, kad žmonija įžengia į naują religijos ciklą.

Būdamas vaikas kentėjo nuo valdžios, kuri persekiojo Báb’o pasekėjus. Jam buvo tik aštuoneri, kai Bahá’u’lláh buvo įkalintas, o jų namai Teherane apiplėšti ir konfiskuoti, tad visa šeima turėjo bėgti. Jaunasis ‘Abdu’l-Bahá pirmasis pastebėjo stiprų dvasinį Bahá’u’lláh pokytį, įvykusį Bahá’u’lláh gavus Dievo apreiškimą, kai Jis kalėjo garsiojoje Teherano „Juodojoje duobėje“.

Paaugęs ‘Abdu’l-Bahá tapo savo Tėvo pagalbininku ir artimiausiu bendražygiu. Bahá’u’lláh žavėjosi įgimtu ‘Abdu’l-Bahá dosnumu, nuovokumu ir nuolankumu bei suteikė jam Mokytojo titulą.

Visą gyvenimą ‘Abdu’l-Bahá nesavanaudiškai tarnavo kitiems. Jis dažnai tiesiogine prasme atiduodavo savo vilkimą apsiaustą. Kai pirmieji bahajai buvo įkalinti niūriame Akos mieste-kalėjime, daug jų susirgo vidurių šiltine, maliarija ir dizenterija. ‘Abdu’l-Bahá juos prausė, maitino ir guodė.

1892 m. mirus Bahá’u’lláh, ‘Abdu’l- Bahá nepailsdamas palaikė jauno Bahajų tikėjimo narių vienybę. Jis ragino įkurti vietines Bahá’u’lláh numatytas bahajų institucijas, vadovavo švietimo, socialinėms ir ekonominėms iniciatyvoms ir smarkiai pakėlė greitai augančios bahajų bendruomenės prestižą.

Keliaudamas, daug viešai kalbėdamas ir rašydamas ‘Abdu’l-Bahá išaiškino Bahá’u’lláh pasaulinę viziją. Jis giliai suprato savo Tėvo mokymų esmę ir su meile atspindėjo šiuos principus savo gyvenime.

Daugybė pasakojimų apie Jo malonumą, gerumą, nuolankumą ir atsidavimą Dievui yra didelio įkvėpimo šaltinis. ‘Abdu’l-Bahá savo gyvenimu parodė, kaip atsidavimą Dievui išreikšti nesavanaudiškai tarnaujant.

‘Abdu’l-Bahá kelionės

Po 1908 m. jaunųjų turkų revoliucijos Osmanų valdžia Palestinoje ir 40 metų trukęs ‘Abdu’l-Bahá įkalinimas baigėsi. 1911 m. Jis išvyko į trejus metus trukusią kelionę po Europą ir Šiaurės Ameriką, jos metu dalijosi Bahá’u’lláh mokymu. Per šias keliones ‘Abdu’l- Bahá nutiesė tiltą tarp Bahajų tikėjimo ištakų Rytuose ir jo mokymų priėmimo šiuolaikiniuose Vakaruose.

Pirmą kartą Bahajų tikėjimas Šiaurės Amerikoje viešai paminėtas 1893 metais Pasaulio religijų parlamente per Pasaulinę Kolumbo parodą Čikagoje. Vos po 19 metų į Šiaurės Ameriką atvykus ‘Abdu’l-Bahá, tikėjimą entuziastingai buvo priėmę maždaug 3000 sekėjų.

Po Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą ‘Abdu’l-Bahá keliavo 239 dienas, per kurias aplankė daugiau nei 40 miestų. Bahajai ir plačioji visuomenė Jį priėmė su pagarba ir pripažinimu bei kvietė kalbėti įvairioms grupėms ir organizacijoms universitetuose, bažnyčiose ir sinagogose bei žymių asmenų namuose.

Jis kvietė Ameriką tapti dvasinio išskirtinumo ir vadovavimo žeme bei perteikė jai ryškią Amerikos dvasinio vaidmens įtvirtinant žmonijos vienovę viziją. Lankydamasis Amerikoje ‘Abdu’l- Bahá primygtinai reikalavo, kad visi renginiai, kuriuose Jis kalbėjo, būtų atviri visų rasių žmonėms. Skatindamas lyčių lygybę daugybe progų Jis atvirai kvietė pripažinti moterų teises.

Lankydamasis skurdžiame Niujorko rajone dešimtims skurstančių vyrų Jis asmeniškai padovanojo po monetą.

Jo vizitas taip pat pasižymėjo simboliniais veiksmais. Ant Mičigano ežero kranto šalia Čikagos savo rankomis Jis padėjo bahajų maldos namų kertinį akmenį. Drąsiai demonstruodamas bahajų principą, kviečiantį pašalinti rasinius prietarus, Jis sutuokė du skirtingų tautybių bahajus, vieną baltąjį, kitą juodaodį, kai tokia sąjunga buvo itin reta ir visuomenei nepriimtina. Vašingtone (Kolumbijos apyg.) pietaudamas su įžymiais žmonėmis, Jis sulaužė papročius – pakvietė afroamerikietį bahajų advokatą Louisą G. Gregory atsisėsti Jam iš dešinės.

Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui 1914 m., ‘Abdu’l-Bahá grįžo į Palestiną. Per karą Jis veikė pagal Jo paties ir Jo Tėvo skelbtus principus. Jis pats organizavo didelį žemės ūkio projektą prie Tiberijos ir taip padėjo išvengti bado.

Tamsiausiomis karo dienomis 1916–1917 m. ‘Abdu’l-Bahá atskleidė Dieviškojo plano lenteles – 14 įtakingų laiškų, skirtų Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados bahajams, seriją. Šiuose laiškuose Jis kvietė skleisti Bahá’u’lláh mokymą. Jais bahajų bendruomenė rėmėsi augdama visame pasaulyje.

‘Abdu’l-Bahá mirė ramiai miegodamas 1921 m. lapkričio 28 d., būdamas 77 metų amžiaus. Savo testamente Jis paskyrė savo anūką, Shoghi Effendi Rabbani, Bahajų tikėjimo vadovu arba Globėju. Šis paskyrimas praplėtė Bahá’u’lláh sudarytą Sandorą.