Amžina sielos kelionė

Bahá’u’lláh teigė, kad kiekvienas žmogus turi individualią racionalią sielą, kuri yra tikrasis aš. Siela kyla iš dvasinių Dievo pasaulių. Ji sukurta pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o tai reiškia, kad geba įgyti dieviškas savybes ir požymius. Asmens siela susiejama su žmogumi pradėjimo metu, bet susiejama ne materialiai: siela neįeina į kūną, neišeina iš jo ir neužima fizinės vietos.

Siela atsiskleidžia per protinius gebėjimus ir charakterio savybes, kurias siejame su žmogumi. Sielos išraiška yra meilė ir užuojauta, tikėjimas ir drąsa, racionalus mąstymas ir vaizduotė bei kitos žmogaus savybės, kurių negalima iki galo paaiškinti, žmogų laikant gyvūnu arba sudėtingu organiniu mechanizmu.

Siela maitinasi malda. Bahajų raštuose sakoma:

Religinio tikėjimo esmė yra mistinis jausmas, žmogų sujungiantis su Dievu. Šią dvasinės bendrystės būseną galima pasiekti ir palaikyti meditacija ir malda… Bahajų tikėjimas, kaip ir visos kitos dieviškos religijos, iš esmės yra mistinis. Pagrindinis jo tikslas yra asmens ir visuomenės tobulėjimas įgyjant dvasinių dorybių ir galių. Pirmiausia reikia pamaitinti žmogaus sielą, o šio dvasinio maisto geriausiai suteikia malda.

Žmogui mirus, kūnas grįžta į dulkes, o siela toliau progresuoja Dievo link. Bahá’u’lláh rašė, kad siela „atspindės Dievo ženklus ir požymius bei atskleis Jo gerumą bei malonę“.

Koks yra pomirtinis gyvenimas, lieka paslaptis. Bahá’u’lláh rašė: „Neįmanoma apibūdinti, kokia yra siela po mirties“. Dangų galima laikyti santykinio artumo Dievui būsena, pragaras yra nutolimas nuo Dievo. Asmens artumas Dievui yra natūrali jo dvasinio tobulėjimo pasekmė, taip pat priklauso nuo Dievo malonės ir dosnumo.

Kitas gyvenimas gali atnešti didelį džiaugsmą. Mirtį Bahá’u’lláh palygino su gimimu. Jis paaiškino: „Kitas pasaulis skiriasi nuo šio, kaip šis pasaulis skiriasi nuo motinos įsčiose esančio kūdikio pasaulio“. Kaip įsčios yra asmens pradinio fizinio vystymosi vieta, taip fizinis pasaulis yra asmens sielos vystymosi erdvė. Gyvendamas žemėje žmogus gali ugdyti dvasines savybes, kurių reikės kitame, dvasiniame, gyvenime.