Harmonija tarp mokslo ir religijos

Vienas iš pamatinių Bahajų tikėjimo principų yra mokslo ir religijos darna. Bahajų mokymas sako, kad giliausiame lygmenyje yra tik viena bendra religija, kuri amžiams bėgant atnaujinama atsižvelgiant į žmonijos socialinę evoliuciją, o mokslas yra viena gausi nuosekli per amžius ir tūkstantmečius evoliucionuojanti žinių sistema. Mokslas ir religija kartu sudaro dvilypę žinių sistemą, kuri skatina civilizaciją tobulėti.

‘Abdu’l-Bahá aprašė mokslą kaip kilniausią iš vertybių ir „visa ko atradėją“. Kaip evoliucionuojanti žinių sistema, mokslas palaipsniui sudarė sąlygas žmonijai atskirti faktus nuo spėjimų ir geriau suprasti fizinę bei socialinę tikrovę. Nuodugni mokslinių gebėjimų – stebėjimo, matavimo, griežto idėjų tikrinimo – raida sukėlė revoliuciją žmonijos reikaluose ir suteikė mums galimybę aiškiai suprasti gamtos pasaulį valdančius dėsnius ir procesus. Per du pastaruosius šimtmečius moksliniai pasiekimai smarkiai paspartėjo, buvo padaryta tokių atradimų ir sukurta tokių technologijų, apie kurias prieš kelis šimtmečius niekas nė nesvajojo. Vis dėlto atmetęs moralinius ir etinius religijos imperatyvus, mokslas pasidavė materialistinėms jėgoms ir interesams, kurie gali jį pakreipti destruktyvia kryptimi link žemų dalykų.

Žmonijos istorijoje religija išugdė nesuskaičiuojamos daugybės žmonių gebėjimą mylėti, dosniai duoti, tarnauti kitiems, atleisti, pasitikėti Dievu ir aukotis dėl bendro gėrio. Ištisos civilizacijos buvo pagrįstos moralinėmis ir dvasinėmis įžvalgomis, kurias didieji dvasiniai šviesuoliai – Dievo Apsireiškimai – atnešė pasauliui. Galiausiai galima pasakyti, kad šių pasaulinių religijų įkūrėjų įtaka yra didžiausia ugdant žmogaus charakterį.

Tačiau pasak bahajų mokymų, ne viskas, kas vadinama religija, yra tikra religija: tikra religija yra vienybės šaltinis, tikra religija sutaria su mokslu. Be mokslinio supratimo ir racionalaus mąstymo religija tampa prietarais ir aklai mėgdžioja praeitį bei praranda galią atgaivinti. Tada religija patiria nuosmukį. Nors jos prigimtis kitokia nei mokslo, tikra religija, kaip ir mokslas, su laiku žengia į priekį ir vystosi. Bahajų mokymų požiūriu, ji vystosi per amžius atsinaujindama, atėjus vis kitam Dievo Apsireiškimui. ‘Abdu’l-Bahá pasakė:

Gerai įsidėmėkite, kad šiame būties pasaulyje visa reikia nuolatos atnaujinti. Pažvelkite, kaip atnaujinamas aplinkinis materialus pasaulis. Pasikeitė mąstymas, taisomas gyvenimo būdas, mokslai ir menai įgavo naujos jėgos, padaryta naujų atradimų ir išradimų, atsirado naujas suvokimas. Tad kaip gali neatsinaujinti tokia gyvybiškai svarbi galia kaip religija, kuri užtikrina didelę žmonijos pažangą, padeda pasiekti amžinąjį gyvenimą, skatina begalinį tobulėjimą ir kuri yra abiejų pasaulių šviesa?

Bahajai mano, kad religija ir mokslas papildo vienas kitą kaip dvi žinių sistemos, siekiančios sukelti prasmingą socialinį pokytį ir išspręsti daug šių laikų žmoniją varginančių problemų. Visame pasaulyje bahajų bendruomenės mokosi žinias apie dvasinę tikrovę pritaikyti praktiškai. Kartu su mokslinėmis žiniomis šios žinios padidina individų, institucijų ir bendruomenių gebėjimą veiksmingai skatinti civilizacijos pažangą.

Bahajų raštai tvirtina, kad turint omenyje materialinį ir dvasinį bendruomenės gyvenimo aspektą ir skiriant deramą dėmesį tiek mokslinėms, tiek dvasinėms žinioms, žmonija išsivaduoja iš nežinojimo ir pasyvumo spąstų. Iš tiesų tada galima ugdyti visas žmonijos galias ir jas išlaisvinti asmens bei visuomenės pažangai.