Bahá’u’lláh – Dieviškasis Mokytojas

Bahá’u’lláh, kurio vardas išvertus iš arabų kalbos reiškia „Dievo Šlovė“, yra išpranašautas Báb’o ir praeities Dievo Pasiuntinių. Jo mokymai teigia amžiną žmonijos ryšį su Dievu ir pateikia ateities viziją, kuri įkvėpė milijonus įvairiausią patirtį turinčių žmonių iš visų pasaulio kampelių.

Bahá’u’lláh atnešė naują Dievo apreiškimą. Jo misija – dvasiškai pažadinti žmoniją ir suvienyti visas pasaulio tautas.

Bahá’u’lláh mokymai sudaro Bahajų tikėjimo pagrindą ir suteikia pasauliui beribę viltį bei išgydymą. Savo raštuose Bahá’u’lláh pristato pasaulinės civilizacijos kūrimo sistemą, atsižvelgiančią tiek į dvasinį, tiek į materialinį žmonių gyvenimo aspektą. Jis pateikia pasaulio viziją, kai, pripažinus žmonijos vienovę, galiausiai pasiekiamas tvarus teisingumas, taika ir klestėjimas.

„Mano tikslas yra gerinti padėtį pasaulyje ir teikti ramybę jo tautoms.“ – rašė Bahá’u’lláh. Dėl šio kilnaus tikslo Jis visą gyvenimą buvo persekiojamas, kalinamas, kankinamas ir tremiamas.

Bahá’u’lláh kentėjo 40 metų įkalinimo, kankinimų ir tremties, nes atnešė žmonijai naujausią Dievo Žinią.

Šiandien Jo gyvenimas ir misija tampa vis labiau žinomi visoje planetoje. Milijonai žmonių mokosi pritaikyti Jo mokymus savo individualiame ir bendruomeniniame gyvenime, kad pasaulis būtų geresnis.

Aš niekada nepamiršiu to žmogaus veido, į kurį įdėmiai žiūrėjau, tačiau kurio aprašyti nesugebėčiau. Skvarbios jo akys, atrodė, gali persmelkti net žmogaus sielą; tankūs antakiai skleidė kažkokios galybės ir valdingumo įspūdį. Gilios raukšlės veide, ypač kaktoje, bylojo apie nugyventą ilgą gyvenimą, tačiau tokį įspūdį tuoj pat sklaidė jo juodo gintaro spalvos galvos plaukai ir barzda, vešli ir siekianti juosmenį. Taigi klausti, kieno akivaizdoje aš stoviu, man nebereikėjo; aš nusilenkiau prieš tą, kuriam tiek daug žmonių paskyrė savo meilę ir tokį atsidavimą, kokio nesulaukdavo jokie karaliai ir kurio galėtų pavydėti valdovai ir imperatoriai. Jiems belieka dėl to tik atsidusti!

Tai buvo profesoriaus Edwardo G. Browne’o, žymaus XIX amžiaus orientalisto, žodžiai, aprašantys jo susitikimą su Bahá’u’lláh 1890 m. Daug istorinių šaltinių aprašo Bahá’u’lláh (1817–1892) gyvenimą ir būdą.

Bahá’u’lláh gyvenimas

Bahá’u’lláh gimė Teherane (Irane) 1817 m. lapkričio 12 d. Jis buvo pavadintas Mírzá Husayn-‘Alí vardu. Tačiau vėliau Jis tapo žinomas kaip Bahá’u’lláh. Iš arabų kalbos išvertus šis žodis reiškia „Dievo Šlovė“.

Bahá’u’lláh tėvas buvo žymus didikas, vyriausybės ministras. Bet Bahá’u’lláh nusisuko nuo pasaulietinės galios ir turtų. Mirus tėvui, Jis atsisakė įprasto pasiūlymo užimti jo postą karališkajame dvare. Vietoj to Jis atsidėjęs rūpinosi ligoniais, vargšais ir nuskriaustaisiais. Žmonės Jį praminė „vargšų Tėvu“. Kai tik galėdavo, Bahá’u’lláh praleisdavo daug laiko lauke, grožėdamasis gamta.

Net būdamas vaikas ir jaunuolis, Bahá’u’lláh pasižymėjo stipriu charakteriu ir doru elgesiu, žiniomis ir aiškiu mąstymu. Dėl šių savybių Jis buvo labai mylimas visų Jį pažinojusių. Daugelis to meto žmonių rašė apie tai, kokį įspūdį savo įtikinamais argumentais Jis darė teologams ir dvariškiams. Viešumoje Jis kalbėjo drąsiai ir įtikinamai – tai rodo nutikimas, kai Bahá’u’lláh gynė Jėzaus Kristaus padėtį.

Būdamas jaunas, Bahá’u’lláh kartą klausėsi Persijos šacho labai vertinamo įžymaus islamo filosofo kalbos apie dvasines būsenas, kurias žmogus gali pasiekti. Po kurio laiko jis nukrypo nuo temos ir pradėjo girtis: „Pavyzdžiui, jei šiuo metu mano tarnas atvyktų pas mane ir praneštų, kad Jėzus Kristus stovi už durų ir prašo manęs Jį priimti, man Jo nereikėtų ir aš nesiteikčiau su Juo susitikti.“ Nors kai kurie susirinkusieji bandė pamaloninti filosofą, sutikdami su arogantiška jo pastaba, Bahá’u’lláh paprieštaravo jo nepagarbai Kristui ir parodė filosofo aroganciją, užduodamas tokį klausimą: „Nors karalius yra jūsų karštas gerbėjas, įsivaizduokite, kad kaip tik dabar čia ateitų vyriausias jo budelis su dešimčia kareivių, suimtų jus ir nuvesdintų pas karalių. Ar tokiomis aplinkybėmis jūs išsigąstumėte ir sunerimtumėte, ar vykdytumėte jo įsakymus ramiai be jokios baimės?“ Mokslininkas minutėlę pamąstė ir atsakė: „Atvirai šnekant, aš labai išsigąsčiau, negalėčiau išlikti ramus ir nesugebėčiau net liežuvio pajudinti.“ „Būdamas tokios silpnos būsenos žmogus, – atsakė Bahá’u’lláh, – neturėtumėte teigti tokių dalykų!“ Publika buvo pritrenkta tokios jaunuolio parodytos drąsos ir stiprybės.

Kaip buvo įprasta to meto didikų vaikams Persijoje, Bahá’u’lláh nelankė mokyklos, bet buvo mokomas jojimo meno, naudotis ginklais, kaligrafijos, klasikinės Persijos poezijos ir Korano.

1844 m. Babui įkūrus naują religiją, Bahá’u’lláh prisijungė prie Jo Tikėjimo ir tapo bene svarbiausiu naujojo mokymo šalininku. Kai prasidėjo žiaurūs Babo sekėjų persekiojimai, Bahá’u’lláh, nepaisant aukštos socialinės padėties, taip pat buvo suimtas. Taip prasidėjo 40 metų trukęs įkalinimas ir tremtis.

Įkalinimas Teherane (1852–1853)

Teherane Bahá’u’lláh pirmus ketu- ris mėnesius praleido įkalintas prastos reputacijos požeminiame kalėjime, vadinamame „Síyáh-Chál“ (išvertus iš persų kalbos reiškia „Juodoji duobė“). Anksčiau ta vieta buvo naudojama kaip viešosios pirties vandens rezervuaras. Šiuolaikinėse ataskaitose ji vaizduojama kaip purvina, knibždanti kenkėjais ir bjauriai dvokianti vieta. Ten visiškoje tamsoje buvo laikoma apie 150 kalinių, surakintų vienas su kitu grandinėmis. Bahá’u’lláh buvo sukaustytas trinka, o grandinės, juosiančios Jo kaklą, buvo tokios sunkios, kad visam gyvenimui paliko aiškiai matomus randus ant Jo kūno.

Vėliau Bahá’u’lláh papasakojo, kad būtent ten Jis pirmą kartą pajuto Dievo apreiškimą, kurį Jis apibūdina tokiais žodžiais:

Vieną naktį sapne girdėjosi iš visų pusių šie išaukštinti žodžiai: „Iš tiesų Mes suteiksime Tau pergalę per Tave ir Tavo plunksną. Neliūdėk dėl to, kas tau nutiko, ir nesibaimink, nes esi saugus. Netrukus Dievas pakels žemės lobius-žmones, kurie padės Tau per Tave ir Tavo vardą, per kurį Dievas atgaivino širdis tų, kurie Jį atpažino.

Tuo metu daugeliui Bahá’u’lláh’ draugų kalinių buvo įvykdyta mirties bausmė. Tačiau valdžia nedrįso nuteisti Bahá’u’lláh myriop iš dalies dėl to, kad jis buvo labai gerbiamas, o taip pat dėl Rusijos ambasadoriaus įsikišimo, kai jis sužinojo apie siaubingą viešą Babo sekėjų nužudymą. Todėl Bahá’u’lláh nebuvo nužudytas. Užuot Jį nužudžius, nors jokio teisinio pagrindo Jį nubausti nebuvo, visa Jo nuosavybė buvo atimta, o Jis pats su šeimos nariais ir kai kuriais kitais tikinčiaisiais buvo ištremtas. Bahá’u’lláh sveikata buvo taip pašlijusi po sunkaus Juodosios duobės išmėginimo, kad valdžia manė Jį greitai mirsiant. Jam buvo įsakyta per mėnesį išvykti iš šalies.

Bagdadas (1853–1863)

Pirmoji Bahá’u’lláh’ tremties vieta buvo Bagdadas (Irakas). Jis su savo bendražygiais turėjo pereiti kalnus vakarinėje Irano dalyje žiemos viduryje neturėdami pakankamai maisto ir drabužių. Po ilgos ir sunkios kelionės 1853 m. balandį jie atvyko į Bagdadą.

Maždaug po metų, kaip ir ankstesni kitų religijų įkūrėjai, Bahá’u’lláh tam tikram laikui pasitraukė į vienumą. Jis išvyko į Kurdistano kalnus, kur atsidavė maldai ir meditacijai.

Kai Bahá’u’lláh grįžo į Bagdadą, Jis pradėjo traukti aplinkinių dėmesį. Tai pasikartodavo visos tremties metu. Iš pradžių Jis atvykdavo kaip atstumtasis, o kai tapdavo žinomas ir mylimas, prašyti Jo patarimų pas Jį nuolat plaukdavo įvairiausi žmonės: turtingi ir vargšai, išsilavinę ir neraštingi, musulmonai, krikščionys, Zaratustros sekėjai ir žydai. Greitai auganti Bahá’u’lláh įtaka kėlė baimę Persijos ir Osmanų imperijos valdovams ir fanatiškai dvasininkijai. Jie laikė Jį grėsme savo valdžiai ir tikėjosi sunaikinti naują religiją, ištremdami Bahá’u’lláh vis toliau už Irano ribų.

Prieš pat išvykdamas iš Bagdado, sode ant Tigro upės kranto Bahá’u’lláh paskelbė savo artimiausiems sekėjams Dieviškąją Žinią, kurią gavo prieš dešimtį metų Teherano požemyje, – kad Jis yra Dievo Apreiškimas šiems laikams.

Aš buvau paprastas žmogus, miegantis Savo lovoje, kai, pažvelkite, Visų Šlovingiausiojo vėjelis padvelkė virš Manęs ir suteikė Man žinių apie viską. Tai ne iš Manęs, bet iš To, Kuris yra Visagalis ir Visažinis. Ir jis liepė Man garsiai prabilti tarp dangaus ir žemės…

Bahá’u’lláh

Bagdade Bahá’u’lláh apreiškė daug svarbių darbų, įskaitant Savo tris žymiausias knygas.

• Tikrumo knyga yra svarbiausias šio laikotarpio Bahá’u’lláh’ darbas. Šioje knygoje, parašytoje vos per dvi dienas, Jis pabrėžia, kad yra tik vienas nepažinus Dievas ir kad visų Dievo pranašų mokymai yra kilę iš to paties dieviškojo šaltinio. Jis pateikia žydų, krikščionių, islamo pranašysčių komentarus ir paaiškina jų reikšmę mūsų laikams. Jis taip pat niekina aklą tikėjimą ir nurodo sąlygas, būtinas nepriklausomam tiesos ieškojimui.

• Slėpiningi žodžiai yra pagrindinis Bahá’u’lláh darbas etikos tema. 153 trumpose ištraukose Jis apibendrina visų pranašų mokymų etikos tema esmę.

• Septyni slėniai laikomi Bahá’u’llah’ didingiausiu mistiniu darbu. Ten Jis vaizduoja septynias būsenas, kurias ieškantysis turi pereiti, judėdamas dvasiniu keliu Dievo pažinimo link.

Konstantinopolis ir Adrianopolis (1863–1868)

Iš Bagdado Bahá’u’lláh buvo toliau ištremtas į Konstantinopolį (dabartinį Stambulą), o tada į Adrianopolį (dabartinę Edirnę) europinėje Turkijos dalyje. Iš Adrianopolio Jis išsiuntė pirmą seriją įžymių laiškų tuometiniams pasaulietiniams ir religijų vadovams: Prancūziją valdančiam Napoleonui III, Britanijos karalienei Viktorijai, Vokietijos kaizeriui Vilhelmui I, Persijos šachui Násiri’d-Dinui, Osmanų imperijos sultonui ‘Abdu’l-Azizui, popiežiui Pijui ir Amerikos Respublikų prezidentams. Tuose laiškuose Jis paskelbė Savo Misiją pasaulio vadovams ir kvietė juos prisiimti daugiau atsakomybės. Rašydamas karalienei Viktorijai, Bahá’u’lláh skatino ją:

Pasaulį lyginkite su žmogaus kūnu, kurį, nors ir sukurtą sveiką ir tobulą, dėl įvairių priežasčių baisūs neramumai ir sutrikimai. Nė vieną dieną jis neturėjo ramybės, o jo ligos tapo dar baisesnės, kai jį pradėjo gydyti nepatyrę gydytojai, kurie leido siausti asmeniniams troškimams…

Jis sakė vadovams, kad Dievas jiems patikėjo valdžią vien tam, kad jie tarnautų žmonijos reikmėms ir įkurtų taiką bei socialinį teisingumą. Kreipdamasis į pasaulio lyderius, Jis teigė: „…ir jei kuris nors iš jų bandydavo pagerinti savo padėtį, motyvas visada būdavo tik savo gerovė, pripažindavo jie tą ar ne; o šio motyvo bevertiškumas apribodavo jo galią pagydyti ar nuraminti.“

Daug anksčiau, nei atsirado globalus mąstymas, Bahá’u’lláh atskleidė XIX amžiaus vadovams pasaulio vienybės viziją, naują amžiui, kuriam būdingas nacionalizmas ir imperializmas ir kuriame karas vis dar buvo laikomas teisėta priemone valdovo interesams patenkinti. Būdamas kalėjime, Bahá’u’lláh kvietė valdančiuosius pradėti tarptautinės taikos siekimo procesą. Tačiau jie nusprendė nekreipti į tai dėmesio.

Bahá’u’lláh apibūdino pagrindinius bendro saugumo elementus šiais žodžiais:

O žemės valdovai! Nesivaidykite tarpusavyje, kad jums reikėtų ginklų tik tiek, kiek reikia apsaugoti savo teritorijoms ir karalystėms… Jei tik kuris nors iš jūsų pakeltų ginklą prieš kitą, visi sukilkite prieš jį, nes tai yra ne kas kita, kaip tikras teisingumas.

Be valdžios ir dvasininkijos įsakymų vykdytojų persekiojimo, Bahá’u’lláh taip pat turėjo atlaikyti ir bendruomenės viduje kylantį pasipriešinimą. Labiausiai Jį skaudino Jo netikras brolis Mírzá Yahyá (taip pat žinomas Subh-i-Azalio vardu). Apie 1849 metus Babas buvo paskyręs Mírzá Yahyá vadovauti babių bendruomenei, perspėdamas jį, kad būtų pasirengęs pripažinti „Tą, Kurį Dievas apreikš“. Kai tapo vis labiau akivaizdu, kad Bahá’u’lláh yra tas Babo išpranašautas Pažadėtasis, ir tikinčiųjų atsidavimas Jam vis augo, Yahyá antpuoliai ir išdavystės darėsi vis piktesni. Augantis pavydas skatino jį apgaudinėti ir skleisti melagingas paskalas apie Bahá’u’lláh. Jis nužudė savo šeimos narius bei kitus tikinčiuosius ir kelis kartus netgi kėsinosi nužudyti Bahá’u’lláh. Vieną kartą jis davė Bahá’u’lláh nuodų, dėl to visą gyvenimą Bahá’u’lláh drebėjo rankos ir tai akivaizdu iš nuo to laiko pasikeitusios Jo rašysenos.

Galiausiai Osmanų imperijos valdžia Mírzá Yahyá ištrėmė į Kiprą, kur jis mirė visų apleistas.

Aka (1868–1892)

1868 m. Bahá’u’lláh vėl buvo ištremtas, šį kartą į nuteistiesiems skirtą Osmanų imperijos koloniją Aką (Aka šiandien yra Izraelyje). Tuo metu Aka buvo didžiausias Osmanų imperijos miestas-kalėjimas, pagarsėjęs savo nesveiku klimatu ir dažnomis epidemijomis. Ten tvyrojo tokia nepakeliama smarvė, kad ją nusakė ši patarlė: paukštis, bandydamas pro ją praskristi, kristų negyvas.

Taip prasidėjo naujas intensyvus Bahá’u’lláh kančių etapas. Iš Jo buvo šaipomasi kaip iš „Persų Dievo“ ar „visuomenės priešo“, kuris „skleidė Dievą niekinančias, amoralias idėjas“. Kartu su 80-čia tikinčiųjų, tarp kurių buvo jaunuolių, moterų, senolių ir paties Bahá’u’lláh’ šeimos narių, Jis buvo įkalintas atšiauriausiomis sąlygomis. Greitai daugelis jų susirgo, o trys žmonės mirė per kelias dienas, jiems atvykus į miestą-kalėjimą.

Tačiau laisvės suvaržymas pamažu atsileido, nes greitai paaiškėjo, kad Bahá’u’lláh ir jo bendražygiams pateikti kaltinimai buvo nepagrįsti. Laikui bėgant, maža tremtinių grupelė užsitarnavo Akos gyventojų meilę ir pagarbą.

Vienas tokių žmonių, labai gerbusių Bahá’u’lláh ir Jo vyriausiąjį sūnų ‘Abdu’l- Bahá, buvo miesto valdytojas Ahmadas Bigas Tawfíqas. Jis buvo sau pasidaręs Bahá’u’lláh raštų kopijas ir dažnai kreipdavosi į ‘Abdu’l-Bahá patarimo. Vieną dieną po ilgo pokalbio valdytojas maldavo Bahá’u’lláh leisti Jam pasitarnauti. Bahá’u’lláh atsisakė prašyti ko nors sau, vietoj to Jis pasiūlė, kad būtų pataisyta dešimtmečiais laukianti remonto vandentiekio sistema ir gyventojams būtų tiekiamas švarus vanduo.

Nors nuovargis Mane slėgtų, alkis Mane kankintų ir vien tik akmuo būtų Man pasikloti, ir Mano bičiuliai tebūtų žvėrys laukuose, Aš nesiskųsiu, bet kantriai kęsiu… ir dėkosiu Dievui, kas bebūtų.

Bahá’u’lláh

Valdytojas skubiai išpildė Jo prašymą, todėl sąlygos Akoje labai pagerėjo. Kol Bahá’u’lláh gyveno šiame mieste, įvyko daug panašių nutikimų. Valdininkai, kilmingieji ir dvasininkai, o taip pat augančios Jo sekėjų gretos – visi siekė Bahá’u’lláh patarimo ir vadovavimo. Daugeliu atvejų buvę priešai tapdavo Jo karščiausiais gynėjais.

1877 m. įkalinimo sąlygos buvo sušvelnintos ir Bahá’u’lláh buvo leista išvykti iš miesto-kalėjimo. Po dvejų metų, praleistų Mazra‘ih name kaime už Akos ribų, likusius Savo gyvenimo metus Jis nugyveno netoliese esančiame Bahdži dvare. 1892 m. ten Jis mirė.

Nepaisant įkalinimo metu patirtų nepatogumų ir sunkumų, laikas, praleistas Akoje, buvo vaisingas Bahá’u’lláh vadovavimo periodas. Jis toliau siuntė griežtus laiškus pasaulio valdovams. Jis pagilino ir praplėtė Savo mokymą daugeliu naujų raštų. Svarbi to meto knyga buvo „Kitáb-i-Aqdas“ (iš arabų kalbos išvertus reiškia „Švenčiausioji knyga“). Be kitų dalykų, „Kitab-i-Aqdas“ yra išdėstyti įstatymai, įsakymai ir raginimai, skirti tiek individui, tiek bendruomenei. Bahá’u’lláh taip pat apibūdina ateities institucijų struktūrą bendruomeniniame gyvenime ir nurodo, kas bus Jo įpėdinis. Kituose bahajų raštuose yra detaliau paaiškinama, kad šis darbas padeda pagrindus pasaulinei ateities civilizacijai.

Bahá’u’lláh davė pasauliui daug išsamių pamokymų ir suteikė žmonijos vienybės viziją. Jo gyvenime patirtos kančios prilygsta ankstesnių Dievo pranašų patirtoms kančioms. Bahá’u’lláh taip apibūdina savo kančių tikslą:

Šio Nuskriaustojo nuolatinių bėdų ir vargų, Šventųjų Eilių atskleidimo ir įrodymų pateikimo tikslas buvo niekas kitas, kaip neapykantos ir priešiškumo liepsnų užgesinimas, kad žmonių širdžių horizontai nušvistų santarvės šviesa ir būtų pasiekta tikroji taika bei ramybė…