Visuotinė taika

Dvidešimtojo amžiaus palikimas

Didžioji taika, į kurią daugelį šimtmečių linko geros valios žmonių širdys, kurios viziją piešė nesuskaičiuojamų kartų pranašai ir poetai ir kurią nuo seniausių laikų nuolatos pranašavo žmonijos šventieji raštai, pagaliau tapo tautoms pasiekiama. Pirmąkart istorijoje kiekvienas mūsų turime galimybę vienoje perspektyvoje apžvelgti visą planetą su milijardais joje gyvenančių žmonių. Pasaulinė taika yra ne tiktai galima, ji neišvengiama.

Iš Visuotinių Teisingumo Rūmų pareiškimo „Pasaulinės taikos pažadas“

Tik supratusi gilių pokyčių, įvykusių per paskutinį šimtmetį, reikšmę žmonija galės įveikti būsimus sunkumus. Nekyla abejonė, kad XX amžius buvo kone neramiausias per visą žmonijos istoriją. Sunku suvokti karo ir genocido sukeltų praradimų ir netekčių mastą. Stulbinanti mokslo ir technologijos pažanga žmonijai atnešė daug naudos, tačiau smarkiai pakenkė aplinkai ir iškėlė anksčiau neregėtų etinių sunkumų. Išnyko imperijos ir dinastijos, suabejota ilgalaikiais įsitikinimais ir ideologijomis. Nors šis amžius buvo neramus, bahajų raštuose jis vadinamas šviesos amžiumi, turint omenyje žmonijos vienovės suvokimo aušrą.

Mirties ir gimimo kančios

Shoghi Effendi rašė: „Stovime prie tokio amžiaus slenksčio, kai pasireiškia senosios tvarkos griuvimo ir naujos tvarkos gimimo kančių konvulsijos“. Chaotiškoje XX a. panoramoje galima matyti du fundamentinius procesus: dezintegraciją ir integraciją.

Aiškiai matyti žmoniją skaldančių ir smukdančių sistemų ir mąstymo modelių mirimo kančios. „Tuščios ir atgyvenusios institucijos“ ir „pasenusios doktrinos bei įsitikinimai“ „buvo pakirsti, kadangi paseno, prarado darnią galią ir sugedo iš vidaus“. Kartu vyksta integracija, kovojančias tautas, tikėjimus, klases ir rases „neramumų ugnimi“ lydo į vieną natūralią darniai veikiančią sistemą. Abu procesai šiuo kritiniu istorinio lūžio laikotarpiu pagreitėja.

„Šie kartu vykstantys augimo ir kritimo, integracijos ir dezinformacijos, tvarkos ir chaoso procesai, jų nuolatinė tarpusavio sąveika yra tik didesnio plano aspektai,“
– rašė Shoghi Effendi. Žmonija praėjo kūdikystės ir vaikystės laikotarpius, dabar išgyvena neramią paauglystę ir stovi ant kolektyvinės brandos slenksčio. Šeimos, genties, miesto-valstybės ir tautos vienybė yra visiškai nusistovėjusi, ruošiantis gimstančiai pasaulinei sistemai. Nors

XX amžiaus karai ir genocidai nusinešė nepaprastai daug aukų, jo ilgalaikis palikimas yra žmonija, mėginanti susiimti kaip viena tauta, ir žemė kaip viena tėvynė.

Vienybės žvakės

‘Abdu’l-Bahá visuomenės keitimąsi apibūdino šviesos įvaizdžiu. Jis skelbė, kad vienybė yra galia, apšviečianti ir sustiprinanti visas žmonijos pastangas. Tuo metu prasidedantį XX amžių jis vadino šviesos amžiumi, pastebėdamas, kad ankstesniais laikais vienybės nebuvo galima pasiekti, nes tam nebuvo priemonių.

Dabar, praėjus šimtmečiui, mes kaip savaime suprantamą dalyką priimame komunikaciją, transportą ir technologijas, kurie sujungė žemynus. Mes lengvai pripažįstame, kad jokia nacija ar tauta negali būti visiškai nepriklausoma, kas bebūtų, visi mes priklausome vieni nuo kitų. Pirmą kartą žmonijos istorijoje žmonijos šeimos nariai gali bendrauti vieni su kitais, susipažinti su toli gyvenančių žmonių sąlygomis, tikėjimais ir mąstymu. Dabar yra mechanizmų, vienijančių tautas ir nacijas į vieną pasaulinę sistemą.
Be materialių priemonių atsiradimo, ‘Abdu’l-Bahá „šviesos amžių“ susiejo su naujo sąmoningumo aušra. Turimas omenyje pripažinimas, kad, pavyzdžiui, moterų laikymas prastesnėmis už vyrus yra „nežinojimas ir klaida“ ir kad moterų pažangai reikalingos lygios teisės, švietimas ir galimybės. Jis nurodė septynias „vienybės žvakes“, kurios atspindi nuo Rytų iki Vakarų bundančios pažangos aspektus. Šie numatyti aspektai, stiprėję XX amžiuje, vystosi toliau.

Jis užsiminė apie nepriklausomas valstybes, kuriančias vienybę politinėje plotmėje (šiuo metu tai yra tokios minties organizacijos kaip Jungtinės Tautos), taip pat mąstymo vienybę pasaulio reikaluose, matomą plačiose vystymosi, humanitarinės pagalbos, žmogaus teisių arba aplinkosaugos programose. Jis pabrėžė vienybę laisvėje ir numatė amžių, kuriame baigsis kolonializmas ir pasaulyje kils judėjimų už apsisprendimo teisę ir demokratinį valdymą banga.

Religijos vienybę Jis laikė „kertiniu pamato akmeniu“, suvienijančiu žmones, pripažįstančius, kad Dievas yra vienas ir Jo religija per amžius yra viena. Tautų vienybė reiškia didėjantį šiandieninį pripažinimą, kad, nepaisant didelių skirtumų ir sunkių iššūkių, visi yra vienos pasaulinės tėvynės gyventojai. Rasių vienybė, „visas žemės tautas ir gimines suvienijanti į vieną rasę“, išreiškia fundamentinį žmonijos vienovės principą. Ir galiausiai Jis skatino kalbos vienybę, siūlydamas pasirinkti pagalbinę kalbą, kuria galėtų susikalbėti visi žmonės. Šios septynios „vienybės žvakės“ buvo uždegtos XX amžiuje.

Viltis ir konstruktyvus veikimas

Vis dar yra rimtų grėsmių žmonijos ateičiai, tačiau pasaulis keičiasi. Peržengtas slenkstis ir nebegalima grįžti atgal. Visuotiniai teisingumo rūmai rašė, kad kelias į taiką „bus vingiuotas“ ir žmonės „praras viltį ir sumiš“, jei nematys vykstančio perėjimo. Suprasdami, kad matome senos tvarkos mirimo ir naujos tvarkos gimimo kančias, galime nukreipti savo jėgas į skubius šiandienos poreikius, o mūsų įsitikinimą palaiko stiprinantis džiaugsmas, konstruktyvi viltis ir šviesūs patikinimai, kuriuos suteikia gydanti Bahá’u’lláh žinia.

Reikalavimai norint pasiekti tikrą taiką

Bahajų raštuose dažnai minima visuotinė taika – „aukščiausias visos žmonijos tikslas“ – ir paaiškinama, kokie socialiniai principai reikalingi norint ją pasiekti. Tarp jų yra nepriklausomas tiesos ieškojimas; visos žmonijos vienovė; visų prietarų pašalinimas; religijos ir mokslo darna; vyrų ir moterų lygybė; visuotinis švietimas; pagalbinės visuotinės kalbos naudojimas; turto ir skurdo kraštutinumų pašalinimas; pasaulinio tribunolo, sprendžiančio tautų ginčus, įsteigimas ir teisingumo, kaip vadovaujančiojo principo tvarkant žmonių reikalus, įtvirtinimas. Bahajai šių principų nelaiko neapibrėžtais siekiais, jie yra tiesioginis praktinis individų, bendruomenių ir institucijų rūpestis.

Žmogaus prigimties kilnumo pripažinimas

Viena iš labiausiai įsigalėjusių kliūčių taikai pasiekti yra plačiai paplitęs nekritiškas tvirtinimas, kad žmonės yra nepataisomi savanaudžiai ir agresoriai. Bahá’u’lláh vizija skatina suabejoti prielaida, kad klestėjimas pasiekiamas siekiant savų interesų, o pažanga priklauso nuo nepaliaujamos konkurencijos. Taip mąstydami žmonės nesugeba sukurti socialinės sistemos, kuri būtų pažangi ir kartu taiki, dinamiška ir harmoninga, leidžianti laisvai pasireikšti žmogaus kūrybingumui ir iniciatyvai, ir kuri yra
pagrįsta bendradarbiavimu bei tarpusavio sąveika. Savanaudiškumas ir agresija ne išreiškia tikrąją žmogaus esmę, bet rodo iškrypusią žmogaus dvasią. Giliau supratus žmogaus dvasinę prigimtį, bus galima sukurti naujus metodus ir sistemas, kurios skatins darną ir bendradarbiavimą, o ne konkurenciją ir konfliktą, kadangi atitiks įgimtą žmonijos kilnumą.

Materialinė ir dvasinė civilizacija

Tikroji taika yra daugiau nei karo nebuvimas. Norint sukurti materialiai ir dvasiškai klestinčią pasaulinę civilizaciją žmonijos brandos amžiuje, praktiniai ir dvasiniai gyvenimo aspektai turi tobulėti kartu. ‘Abdu’l-Bahá teigia: nors […] „materialinė civilizacija yra viena iš žmonijos pasaulio pažangos priemonių“, kol „ji nebus suderinta su Dieviškąja civilizacija, norimo rezultato – žmonijos laimės – nebus galima pasiekti“.
‘Abdu’l-Bahá tęsia:

Materialinė civilizacija yra tarsi žibinto gaubtas. Dieviškoji civilizacija yra tarsi pats žibinto šviesa, o gaubtas be šviesos yra tamsus. Materialinė civilizacija yra tarsi kūnas. Kad ir koks be galo dailus, grakštus ir gražus, jis yra negyvas. Dieviškoji civilizacija yra tarsi dvasia. Jei kūnas negauna gyvybės iš dvasios, jis tampa negyvu kūnu. Tad akivaizdu, kad žmonijos pasauliui reikia Šventosios Dvasios alsavimo. Be dvasios žmonijos pasaulis yra negyvas, o be šios šviesos žmonijos pasaulis skendi visiškoje tamsoje.

Klestėjimas, turtas ir skurdas

Kad materialinis ir dvasinis civilizacijos aspektai darniai tobulėtų, reikia persvarstyti pačią klestėjimo sampratą. Klestėjimo negalima suprasti tik kaip asmeninio turto kaupimo. Aišku, kad materialinės priemonės civilizacijos pažangai yra būtinos ir norint pasiekti klestėjimą visi žmonės turi turėti galimybę šiomis priemonėmis naudotis.

Dabartiniai turto ir skurdo kraštutinumai pasaulyje tampa vis labiau nepateisinami. Turto ir išteklių kūrimo, paskirstymo ir naudojimo moralinį aspektą turi atspindėti teisingesnės ekonominės struktūros ir savanoriškas asmens elgesys. Atsiradus naujiems modeliams, materialiniai ištekliai bus vis dažniau naudojami žinioms paskleisti visiems žmonėms, pakylėti ir patobulinti visos visuomenės gyvenimą.

Santykių tarp individų, bendruomenių ir institucijų pertvarkymas

Žmonijai artėjant prie kolektyvinės brandos, vis didėja poreikis naujai suprasti individo, bendruomenės ir visuomenės institucijų santykius. Būtina pripažinti šių trijų civilizacijos pažangos siekiančių protagonistų tarpusavio priklausomybę. Senas konfliktų paradigmas, kai, pavyzdžiui, institucijos reikalauja paklusnumo, o asmenys siekia laisvės, reikia pakeisti gilesnėmis viena kitą papildančiomis funkcijomis, kurias kiekvienas turi atlikti dėl geresnio pasaulio.

Pripažinus, kad individas, bendruomenė ir visuomenės institucijos yra civilizacijos kūrimo dalyviai, ir atitinkamai elgiantis, atsiveria didelės galimybės pasiekti žmonijos laimę. Taip galima sukurti aplinką, kurioje valdžios primetimą kitiems pakeičia siekis išlaisvinti tikras žmogaus dvasios galias: meilės, teisingumo ir vieningo veikimo galią.

Darnus santykis su gamta

Bręstant žmonijos rasei, reikalingi organiniai visuomenės struktūros pokyčiai, kurie visiškai atspindėtų visų jos elementų tarpusavio priklausomybę, taip pat jos abipusį ryšį su ją palaikančia gamta. Šis pokytis turi vykti kartu visuotinai keičiantis žmonių požiūriui ir elgesiui. Norint užtikrinti žmonių išlikimą, reikia perkurti žmogaus vidinį gyvenimą ir išorinę aplinką.

Žemės turtai ir stebuklai yra visų žmonių palikimas, tad jie nusipelno teisingų ir nešališkų galimybių naudotis šiais ištekliais. Negalima paneigti, kad esama pasaulio tvarka neapsaugojo aplinkos nuo pražūtingos žalos. Visuomenė ypač vertina plėtrą, kaupimą ir nuolatinį naujų poreikių tenkinimą. Aišku, šie tikslai nepadeda palaikyti pusiausvyros.

Naujų modelių ir struktūrų kūrimas

Bahá’u’lláh mokymai reikalauja didelių asmeninių ir visuomenės struktūros pokyčių visuose lygiuose nuo šeimos iki pasaulinių institucijų. Jis teigė: „Argi ne kiekvieno Apreiškimo tikslas yra sukelti visos žmonijos transformaciją, kuri pasireikštų tiek išorėje, tiek viduje, pakeistų tiek vidinį gyvenimą, tiek išorines sąlygas?“ Bahajai ir visi kiti, kurie pritaria Bahá’u’lláh vizijai, sistemingai kuria dieviškosios civilizacijos branduolį – naujus asmeninio ir bendruomeninio gyvenimo modelius ir naujas organizacines struktūras.

Žmonijos vienovė yra žmonijos pažangos tikslas, bet ją reikia laikyti ir pagrindiniu veikiančiu principu. Vienybė įvairovėje nėra būsena, kai išspręstos visos problemos. Ji yra problemų sprendimo ir gilaus socialinio pokyčio priemonė. Atradus vieningą, integracinį požiūrį į bendruomenės kūrimą, socialinius veiksnius ir viešąjį diskursą, kurie rezonuoja su tuo, kas geriausia žmogiškoje prigimtyje, bahajų patirtis iškelia naujus modelius, parodančius amžiaus dvasiai būdingą galią ir potencialą.