Charakterio ugdymas

Dievo pranašai mums visada perduodavo etinius principus, siekdami nukreipti, ugdyti ir taurinti žmogaus charakterį. Pagrindinės įvairių religijų vertybės yra labai panašios, nors skirtingu metu buvo pabrėžiami skirtingi jų aspektai.

Savo raštuose Bahá’u’lláh taip pat ne kartą akcentavo didelę gero charakterio svarbą.

Lai kiekvienas rytas būna geresnis už vakarą, o kiekvienas rytojus turtingesnis už vakar dieną.

Bahá’u’lláh

Asmens charakterio ugdymas yra niekada nesibaigiantis procesas. Naudinga kasdien apmąstyti savo veiksmus. Jei mes žingsnis po žingsnio stengsimės ugdyti stipriąsias savo savybes ir nugalėti silpnąsias, mes tobulėsime, net jei iš pradžių ir nepastebėsime pažangos. Tokios ilgalaikės pastangos prisidės prie teigiamo mūsų charakterio formavimo, net jei kartais patirsime nuosmukius. Pastangos įgyti vieną dorybę gali paskatinti kitų dorybių ugdymą. Pavyzdžiui, jei kažkas stengiasi tapti draugiškesnis, jis taip pat gali išsiugdyti paslaugumo ir empatijos dorybes. Vienas iššūkių, su kuriais susiduriama ugdant dorybes, yra visų dorybių pusiausvyra, nes perdėtas vienos dorybės ugdymas neugdant kitų gali tapti yda.

Toliau išvardijamos kelios charakterio savybės, kurios yra ypač akcentuojamos bahajų raštuose.

Teisingumas ir patikimumas

Teisingumas ir patikimumas yra visų kitų dorybių, tokių kaip nuoširdi meilė ir teisumas, pagrindas. Bahá’u’lláh sako mums: „Puoškite savo kalbą tobulo teisingumo puošmena [ir] pasidabinkite patikimumo ir ištikimybės vainiku…“

Šios dorybės taip pat turi lemiamos įtakos visuomenės saugumui ir gerovei. Mes tik miglotai galime įsivaizduoti, kokia transformacija įvyktų verslo reikaluose, jei visose situacijose būtų vadovaujamasi teisingumu ir patikimumu.

Mandagumas

Bahá’u’lláh pabrėžia mandagumo svarbą ir vadina jį dorybių princu. Kai žmogui yra rodomas nuoširdus mandagumas ir meilė, įtarumas ir neigiami jausmai greitai pranyksta. Mandagumą turi lydėti teisingumas, ir atvirkščiai.

Meilė artimui

„Priežastis, dėl ko buvo sukurtas pasaulis – meilė“, – sako Bahá’u’lláh. Bahajai stengiasi puoselėti Dievo meilę. Ši meilė atsispindi meilėje kitiems žmonėms. Jai nedaro įtakos kito asmens aplinka, religija ar charakterio silpnybės. ‘Abdu’l-Bahá rašo: „Taip dažnai, kaip tik išgalite, uždekite meilės žvakę kiekviename susitikime, džiaukitės patys ir pradžiuginkite kiekvieną širdį. Rūpinkitės svetimu kaip savu; rodykite svetimoms sieloms tą patį meilumą, kurį rodote savo ištikimiems draugams; jei kas bandys susikivirčyti su jumis, stenkitės likti draugiški su tuo žmogumi…“

Tegu teisingumas ir paslaugumas bus jūsų puošmena.

Bahá’u’llah, „Nuotrupos iš Bahá’u’llah raštų“, p. 187

Vengti apkalbų

Šiais laikais daugelyje pokalbių vyrauja apkalbos ir gandų skleidimas. Apkalbos reiškia neigiamą kalbėjimą apie žmones jiems už nugarų. Nors tiems, kas taip elgiasi, pastarasis elgesys suteikia artumo ir solidarumo jausmą, mažai kas tesuvokia, kokios rimtos gali būti tokių veiksmų pasekmės. Apkalbos dažnai padeda žmonėms susikurti neigiamą požiūrį į kitus, net su tais žmonėmis nesusitikus. Kai žmonės patiria patyčias darbe ar staiga jų draugai nusisuka nuo jų arba jaučiama prietarų įtaka – dažnai visa tai yra apkalbų pasekmė.

Liežuvis duotas tam, kad minėtume tai, kas gera, neterškite jo nederama kalba.

Bahá’u’lláh

Bahá’u’lláh mums primena, kad apkalbos daro neigiamą įtaką ne tik tam, apie kurį kalbama. Jos taip pat turi poveikį taip besielgiančiam žmogui, nors jis dažnai bando pasiteisinti, kad tai neva esąs būdas išreikšti kilusį nepasitenkinimą. Bahá’u’lláh rašo, kad apkalbos užgesina širdies šviesą, ir perspėja: „O Žmogaus Sūnau! Nekalbėk apie kitų nuodėmes tol, kol pats esi nuodėmingas. Jeigu tu pažeisi šį įstatymą, būsi prakeiktas, ką Aš pats liudiju.“ Tačiau tai nereiškia, kad mes turėtume nekreipti dėmesio į problemas ar visada taikstytis su netinkamu elgesiu. Užuot taip darę, turėtume ieškoti konstruktyvių būdų, kaip įveikti sunkumus ir išspręsti problemas, nesijausdami viršesni už kitus ir apie juos neigiamai nekalbėdami.

Stengtis įžvelgti žmonių gerumą

Kita labai svarbi savybė yra gebėjimas matyti gėrį žmonėse. Mes visi turime trūkumų. Jei rūpinamės kitų kaltėmis, laikome save viršesniais. Bahá’u’lláh moko, kad visoms žmogiškoms būtybėms būdingas gebėjimas atspindėti Dievo savybes. Mylėti kitus žmones tampa lengviau, jei įžvelgiame tą jų gebėjimą. Tačiau kai sunku ką nors pamilti dėl to žmogaus savybių, meilė Dievui ir Jo kūrinijai padeda nepastebėti jo silpnybių ir trūkumų.

Šio mokymo tikslas yra skatinti ne naivų patiklumą, bet socialinę harmoniją.

Kiekvienas kitame turi matyti tik tai, kas pagirtina. Taip elgdamasis kiekvienas gali tapti visos žmonijos draugu. Tačiau jei žvelgiame į žmones ieškodami jų trūkumų, tada tampa neįmanoma išlikti jiems draugu.

‘Abdu’l-Bahá

Laimė

Dvasinė laimė yra tikrasis žmonių gyvenimo pamatas, nes gyvenimas sukurtas, kad būtume laimingi, o ne liūdni, džiaugtumės, o ne kentėtume.

’Abdu’l- Bahá

Bahajų raštai atmeta asketizmą, vienuolystę, savęs neigimą ir savęs žeminimą. Vietoj to jie skatina mus žvelgti į gyvenimą atvirai, pozityviai, džiugiai, su humoru ir laime.

Savo laiškuose ir kalbose ’Abdu’l- Bahá dažnai mini, kaip svarbu būti laimingam. Pavyzdžiui, Jis sako: „Aš noriu, kad jūs būtumėte laimingi, juoktumėtės, šypsotumėtės ir džiūgautumėte tam, kad padarytumėte ir kitus laimingus.“

Nuolankumas

Bahajai mano, kad nuolankumas yra būtina dvasinio tobulėjimo prielaida. Kiekvienam individui reikia Dievo pagalbos, kad galėtų toliau ugdyti Dievo jam suteiktus talentus ir gebėjimus. Todėl visos religijos moko nuolankumo Dievo akivaizdoje. Išdidumas trukdo žmonėms suvokti Dievo ketinimus ir atskleisti gilesnę šventųjų raštų prasmę.

Būti nuolankiam reiškia nelaikyti savęs viršesniu už kitus. Susitikę kitus žmones turėtume atvirai priimti naują patirtį ir skirtingus požiūrius. Mes galime išmokti ko nors naujo iš kiekvieno sutiktojo, o tai, ko išmokstame, padeda mums dvasiškai tobulėti. Nuolankus žmogus lengviau įveikia silpnybes ir trūkumus ir susilaiko nuo kitų žmonių kritikavimo ar smerkimo. Nuolankumas neleidžia mums laikyti savęs standartu, su kuriuo lyginame visus kitus.